Kuktiskiu stotis 1917Kuktiškių kaime, anapus geležinkelio bėgių, yra keletas namų. Viename iš jų gyveno Jono Trinkūno, vietinių žmonių pravardžiuojamo „barzdele", šeima. Be kitų vaikų, joje augo ir Algirdas Trinkūnas, gimęs 1959 metais - jauniausia šeimos atžala. Gal dėl to, kad netoliese esančiuose namuose nebuvo šiam vaikui bendraamžių, berniukas, neturėdamas su kuo žaisti, dienas leido prie lango, stebėdamas, kaip pro šalį dunda traukiniai, kaip jų laukti renkasi žmonės, kaip pasitinkami atvykėliai ir 1.1. Sulaukęs 12-13 metų, už paties uždirbtus ir susitaupytus pinigus nusipirkęs fotoaparatą, jis fotografavo traukinius. Tiesa, tos vaikystės metais darytos nuotraukos nelabai kokybiškos, bet jo paties surinkta siaurojo geležinkelio istorija iliustruota būtent jomis.

Nė vienas Kuktiškėse tuo metu gyvenęs suaugęs žmogus nesusiprato nufotografuoti nei siauruoju geležinkeliu paskutinį kartą važiuojančio traukinio, nei siaurojo geležinkelio išardymo darbų. O tuomet apie penkiolika metų turėjęs Algirdas Trinkūnas tą padarė. Visa tai, ką jam pavyko įamžinti, buvo tvarkingai suklijuota specialiai tam skirtame albume. Be, abejo, jis, jau suaugesnis būdamas, užfiksavo ir plačiojo geležinkelio tiesimo darbus, ir pirmąjį juo važiavusį traukinį, ir oficialų šios geležinkelio atkarpos atidarymą. O praėjus porai dešimčių metų, jau brandaus amžiaus būdamas, A. Trinkūnas su savo sūneliu jau važiavo paskutiniuoju plačiojo geležinkelio keleivinio traukinio reisu ir, žinoma, viską fotografavo.

Paprašytas leisti pasinaudoti jo surinkta medžiaga, Algirdas ne tik mielai sutiko, bet dar ir papildomai padirbėjo: važinėjo į buvusių geležinkeliečių šeimas, rinko jų atsiminimus, persifotografavo senas, su geležinkeliu susijusias nuotraukas, ir, kas man labiausiai įstrigo atmintin - buvusios geležinkelio stoties, sudegusios Antrojo pasaulinio karo metu, nuotraukos padarymas, išklausius amžininkų pasakojimų apie tai, kaip ši stotis atrodė. Tuomet Algirdas važinėjo po rajoną ir fotografavo tai vienur, tai kitur pamatytas reikalingas detales: tokias langines, kokios, sakė, buvusios Kuktiškių geležinkelio stoties, tokius langus, tokį šulinį, stogą, namo sieną, prieangį ir t. t. Po to iš maždaug 150 nuotraukų iškarpė reikalingas detales, viską suklijavo ir tokiu būdu atgamino visą buvusios stoties vaizdą. Tuomet visą tai vėl nufotografavo ir su jau gatava nuotrauka aplankė kalbintus žmones, prisimenančius, kaip atrodė minėtas pastatas. Visi atpažino - tai Kuktiškių geležinkelio stotis.

Algirdas Trinkūnas surinko visos geležinkelio Švenčionėliai-Panevėžys atšakos istoriją, Žurnalistė Genovaitė Šnurova iš jos atsirinko tai, kas susieta su Kuktiškėmis. 
Rusijoje 1892 metais susikūrė pirmoji bendrovė, tiesianti privažiavimo kelius (siauruosius geležinkelius), kuri gavo leidimą tiesti 1220 km siaurojo geležinkelio: 1060 km Rusijoje ir 160 km Lietuvoje. Už tai mes, ko gero, turime būti dėkingi Saldutiškio dvaro įkūrėjo Antonio Jaloveckio vaikaičiui - Boleslovui Jaloveckiui - šios bendrovės inžinieriui, generolui, prijautusiam tautiniam išsivadavimui. Jei ne jo noras turėti puikų susisiekimą su dvaru Saldutiškyje, kažin, ar būtume tą geležinkeli turėję.
Pirmoji Rusijos bendrovė, tiesdama Švenčionių privažiavimo kelią (siaurąjį geležinkelį), įdiegė naujovę - 750 mm tarp bėgių.
1897 metais bendrovė pradėjo tiesti siaurąjį geležinkeli tarp Švenčionėlių ir Panevėžio, kurio ilgis sudarė 144 km. Geležinkelio linijos pradžia - Peterburgo-Varšuvos geležinkelio stotis Švenčionėliuose, o pabaiga - Panevėžyje, Liubavo-Romanų geležinkelio stotyje. Visoje geležinkelio linijoje buvo dvi stotys - Utenos ir Troškūnų, 5 prasilenkimo keliai, keturios platformos. Buvo pastatytos 39 akmeninės pralaidos nuo 0,5 iki 1,6 m ir 99 mediniai tiltai per upelius ir kelius. Per upes pastatyti mediniai tiltai. Didžiausias iš jų (100 m) - per Šventąją. Prie Švenčionėlių, toje vietoje, kur šis geležinkelis kirtosi su Peterburgo - Varšuvos geležinkeliu, buvo pastatytas viadukas - 415 pūdų metalinių konstrukcijų ant betoninių atramų. Jis buvo paruoštas ir surinktas Peterburgo gamykloje.
Traukinių eismas šiuo geležinkeliu prasidėjo 1899 metų spalio 28 dieną. Bet tai buvo tik „darbiniai judėjimai", o oficialus šio geležinkelio atidarymas vyko 1901 m. gegužės 13 d.
Švenčionėliuose buvo pastatytas akmeninis depas garvežiams remontuoti. Jame tilpo 12 garvežių. Dėl jų aprūpinimo vandeniu stotyse buvo pastatyti vandens bokštai - 48 kub. m. Švenčionėlių stotyje, po 20 kub. m. Utenoje, Troškūnuose, Panevėžyje, prasilenkimo stotyse Saldutiškyje, Trumbatiškyje, Anykščiuose ir Raguvėlėje.
Bendra Panevėžio-Švenčionėlių-Postavų (Baltarusija) geležinkelio ruožų statybos vertė 4,3 mln. rb. 1898 metais, dar nebaigus Švenčionėlių - Panevėžio ruožo darbų, bendrovė kreipėsi j kelių susisiekimo ministeriją su pasiūlymu - pratęsti geležinkelio liniją nuo Panevėžio iki Rygos per Bauskę ir nuo Postavų iki Oršos arba Mogiliovo. Ministerija sutiko duoti tokį leidimą, bet bendrovė tolimesnių geležinkelio tiesimo darbų taip ir nepradėjo.
Kuktiškių geležinkelio stotis buvo pastatyta prie Kuktiškių-Molėtų kelio, ant gražaus kalnelio, priešais kurį stotį puslankiu juosė du geležinkelio bėgių keliai. Šalia stoties pastato buvo pakrovimo - iškrovimo platforma (apie 30 m ilgio), du sandėliai prekėms ir geležinkeliečių įrankiams susidėti. Už sandėlio buvo gyvenamasis namas, vadinamas kazarma, geležinkeliečiams gyventi, o už jo - ūkio pastatas. Kairėje stoties pusėje buvo įrengti tualetai, aikštelė, kurioje sandėliuojama mediena ir kiti stambesni kroviniai. Aikštelės pabaigoje buvo iešmas į antrą kelią, kurio ilgis apie 200 metrų. Priešais stotį kitoje bėgių pusėje - šulinys. Ant kalnelio ir aplinkui augo jauni medeliai, pušynėliai. Vos išėjus iš miestelio ir pasukus geležinkelio stoties link, visi stoties pastatai puikiausiai matėsi. Prie stoties keletas gyvenamųjų namų, už puskilometrio - Radišavos dvaras.

Apie 1937 metus 102-ajame kilometre skaičiuojant nuo Panevėžio, buvo pastatyta Degulių geležinkelio stotis.
Netoli Kuktiškių geležinkelio stoties buvo trys žvyro karjerai, iš kurių vežamas žvyras geležinkelio tiesimui ir kitiems reikalams. Į juos nutiesti geležinkelio bėgiai. Pavižinčio, Kuktiškių ir Meldaikiškių karjeruose dirbo daug Kuktiškių ir aplinkinių kaimų žmonių.

1923-1937-1939 metų projektai
1923 m. buvo planuota tiesti geležinkelį nuo Kuktiškių per Molėtus Ukmergės link, nes Ukmergėje jau buvo 1916 m. vokiečių kariuomenės nutiestas 600 mm pločio siaurasis geležinkelis, kuris Ukmergę jungė su Jonavoje esančiu plačiuoju geležinkeliu. 1923 m. sausio 11 d. buvo pa¬duotas Seimo nario, Kauno miesto burmistro Jono Vileišio, pareiškimas, kuriame prašoma sujungti Ukmergės-Jonavos geležinkelį su Panevėžio -Švenčionėlių geležinkeliu Kuktiškių stotyje. „Aš esu padavęs Siaurųjų geležinkelių tarybai porą pareiškimų, kuriuose stengiuosi įrodyti reikalingumą nutiesti siaurąjį geležinkelį Utenos-Panevėžio tipo nuo Kukuciškių į Molėtus, o iš ten pro Ulžių, Žardinės ir Užumiškių girias iki Balnikų ir toliau nuo Balnikų j Ukmergę" (iš Valstybės centrinio archyvo), - rašė jonas Vileišis. Tačiau šio geležinkelio tiesimą dėl lėšų stygiaus teko atidėti vėlesniam laikui.
Apie 1930-1935 metus daugelis kuktiškiečių gavo žemės ir kėlėsi į viensėdžius. Aplinkui geležinkelio stotį vyko statybos.
1937-1939 metais vėl buvo planuojamas Kauno - Ukmergės-Zarasų sujungimas siauruoju geležinkeliu ir buvo paruošti trys projektų variantai. Antras iš jų - Ukmergė-Želva-Molėtai-Kuktiškės-Tauragnai-Salakas-Zarasai. (Iš dokumento, esančio Valstybės centriniame archyve) „Iš protokole fiksuotų nuomonių atrodo, kad geležinkelio liniją tektų pravesti ne aukščiau pažymėta kryptimi, bet šia: Kaunas-Vandžiogala-Šėta-Siesikai-Ukmergė-želva-Molėtai-Kuktiškės-Tauragnai-Salakas-Zarasai". Taigi Kuktiškės galėjo būti ne tik kelių, bet ir geležinkelių sankryža.
Tais metais traukiniai važiavo iki Saldutiškio ir Kiauneliškio stočių, nes nuo Kaltanėnų buvo lenkų okupuota teritorija, todėl nuo Kiauneliškio iki Švenčionėlių geležinkelio bėgiai nuardyti. Dėl to buvo sprendžiama, kuria vieta pravesti geležinkelio bėgius, kad jie sujungtų kuo daugiau miestų, o ir atstumai iki jų būtų maksimaliai mažiausi.

Apie 1939 metus šalia Kuktiškių geležinkelio stoties buvo planuojama statyti stiklo fabriką, nes čia rastas smėlis buvo labai geros kokybės. Šiam ir kitiems planams sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.
Apie 1925 metus ir vėliau Kuktiškų geležinkelio stoties viršininkais dir¬bo Svalka, Vadišius, Merkys, Vincentas Garliauskas. Iešmininkais - Sakalis (vėliau išėjo dirbti į Uteną), Juozapaitis (jis gyveno geležinkeliečių name). Geležinkeliečiai - Petras Treinys, Kondrusevičius, Juozas Čepurna, Adolfas Pelėda, Pranas Štaras, Antanas Zakrys, Vaclovas Vadišius, Jonas Šutinys, Kazys Gurkšnys, mašinistas Antanas Maciulevičius, Jonas Treinys, Antanas Pilipavičius, Povilas Juodelis. Daugelis iš jų čia dirbo iki 1972-ųjų metų, tol, kol buvo išardytas siaurasis geležinkelis.
1909 metais gimusio ir labai daug metų geležinkelio prižiūrėtoju išdir¬busio Kuktiškių kaimo gyventojo Juozo Čepurnos dukra Kazė Zita Čepurnaitė-Sirvydienė, gimusi 1948 metais, pasakojo: „Tėvas geležinkelyje pra¬dėjo dirbti 1926 ir išdirbo ten iki 1969 metų. Paskirtas brigadininku, vėliau vyresniuoju brigadininku, prižiūrėtoju, apeiviu, tikrino geležinkelio būklę. Kiekvieną dieną pėsčias apeidavo keliasdešimt kilometrų irvisas pastabas ir pastebėjimus pranešinėdavo vadovybei. Po karo, kai stotis jau buvo sudegusi, pranešimus apie geležinkelio būklę reikėdavo telefonu perduoti j Uteną arba Panevėžį, todėl, pasiėmus telefono aparatą, reikėdavo lipti į stulpą, jį prisijungti ir paskambinti. Geležinkelis buvo ypatingai prižiūrimas: pašaliniams juo vaikščioti buvo griežtai draudžiama, ganyti šalia jo gyvulius - taipogi, pylimas nušienautas, bėgių juostoje būdavo išraunama netgi menkiausia žolytė, smėlis aplink pabėgius nugrėbtas. Jeigu kas nors netyčia įmindavo pėdą, tai ją tą pačią minutę kuo rūpestingiausiai užlygindavo. Senųjų geležinkeliečių žodžiais tariant, geležinkelis tiesiog blizgėjo. Vadovybė labai dažnai tikrino geležinkelio būklę, važiuodama specialiu traukiniu".
Daugelį metų geležinkeliečiu dirbo Pranas Treinys, gyvenęs geležinkeliečių name, o vėliau pasistatęs nedidelį namelį netoli geležinkelio, jo sūnus Jonas, gimęs 1920 metais, po karo dirbo geležinkeliečiu, apeiginiu, tikrino geležinkelio būklę. Paskirtas budėtoju, sutikdavo ir išleisdavo traukinius. Geležinkelyje pradėjo dirbti tesulaukęs 17 metų. Kažkurį laiką saugojo pervažą pravažiuojant traukiniu i. Jo dukros Bronė ir Stasė dirbo geležinkelio žvyro karjere, prižiūrėjo geležinkelį.
Geležinkeliečiu dirbo ir Vaclovas Vadišius iš Aviniškio kaimo. Vėliau jis buvo paskirtas j tiltų statybos brigadą: statė ir remontavo tiltus ir pralaidas visame 420 km ruože nuo Baltarusijos sienos iki Gubernijos Šiauliuose, Biržų, Joniškio ir net 600 mm pločio Skapiškio-Suveiniškio geležinkelio ruože. V. Vadišiaus brolis Pranas Vadišius dirbo Švenčionėliuose konduktoriumi. Kitas Aviniškio kaimo gyventojas Antanas Maciulevičius irgi dirbo geležinkelio tiltų statyboje.
Kazys Gurkšnys iš Buitūnų kaimo dirbo garvežio mašinistu Panevėžyje. Važiuodamas pro Buitūnus, specialiai pristabdydavo traukinį, kad aplinkinių kaimų žmonės galėtų lengvai iššokti iš traukinio ir nereikėtų iš toli esančios traukinių stoties eiti į namus pėsčiomis.
Pelenių kaimo gyventojas Pranas Štaras, gimęs 1913 metais, geležinkelyje dirbo nuo 1944 metų liepos iki siaurojo geležinkelio išardymo 1972 metais. Iki tos pačios datos dirbo ir Antanas Pilipavičius, gimęs 1934 metais, geležinkeliečiu tapęs, būdamas 17 metų. Daugelį savo gyvenimo metų darbui geležinkelyje paskyrė kuktiškiečiai Antanas Zakrys, Adolfas Pelė¬da, buitūniškis Jonas Šutinys, saldutiškietis Povilas Juodelis,
Apie 1938-1940 metus geležinkelio bėgiai buvo pakeisti į stambesnius, tvirtesnius ir ilgesnius, dėl to traukiniai galėjo važiuoti daug greičiau - nebe 25 km per valandą greičiu, o 35-50.
Atvykus traukiniui, žmones iš tolimesnių kaimų į namus parveždavo vežikai. Dažniausiai tai buvo Jonas Treinys iŠ Kuktiškių. Kai keleivių būdavo daugiau, vežiku tapdavo ir Jonas Trinkūnas, gyvenęs visai šalia geležin-kelio stoties. Kartais keleivius tekdavo vežti pakankamai toli - į Pagaluonę, Suginčius, Inturkę, Tauragnus ir kitur. Silvestrą Ankėną tekdavo vežti į Čiulėnus. Silvestras Ankėnas dirbo siaurojo geležinkelio pašto viršininku, pirko Čiulėnuose malūną. Jam labai patiko Kuktiškių apylinkės, todėl jis nusipirko netoli geležinkelio stoties buvusį Radišavos dvarą. Vėliau tame dvare ir gyveno. Mirė apie 1970 metus, palaidotas Kuktiškių kapinėse.
1941-1944 metai
Vokiečių okupacijos metais Kuktiškių geležinkelio stoties viršininkas buvo šlubas vokietis Hansas. Jis čia buvo įvedęs idealią tvarką. Nuo tų iki šių laikų vietiniai žmonės, matydami netvarką, tebevartoja posakį: „Oi, kaip reikia šlubo vokiečio".
Į stotį arkliais suveždavo šieną, šiaudus, malkas, akmenis. Bulves, suvežtas iš žmonių, laikė kaupuose. Jonas Trinkūnas, mokantis vokiškai, buvo paskirtas viso šito turto sargu. Sargo ūkiniame pastate buvo kraunami linai, dideliais gabalais supakuotas sviestas. Molėtų krašto žmonės, atlikdami prievolę (dešimt dienų atidirbti stotyje su nuosavais arkliais ir vežimais) netgi buvo apgyvendinti Jono Trinkūno klojime. Pasiklodavo Šiaudų ir miegodavo.
Keleivių buvo daug, keleivinių traukinių nebuvo, todėl žmonės važiuodavo ant prekinių traukinių vagonų stogų, sankabų. Ne visi prekiniai traukiniai Kuktiškėse sustodavo, todėl reikėdavo žinoti, kokioje vietoje traukinys sulėtins greitį, ir iššokti.
1944 metais, atsitraukiant vokiečių kariuomenei, sudegė beveik visas Kuktiškių miestelis, geležinkelio stoties pastatas ir geležinkeliečių namas. Pats geležinkelis nelabai nukentėjo. Jis greitai buvo vėl atstatytas, bet stoties jau niekas nebeatstatė.
Apie 1945-1948 metus daugelis medinių tiltų buvo pakeisti į betoninius. 1950 metais jau važiavo daug daugiau keleivinių traukinių. Česlovas Kudaba savo prisiminimuose rašė, kad, būdamas studentu, važiuodavo iš Švenčionėlių į Švenčionis ir jam atrodė, kad tas traukinys tik studentams ir buvo skirtas. Jam teko važiuoti ir iš Švenčionėlių į Uteną vadinamu „naktiniu traukiniu". „Ryte atvažiuodavome į Uteną, čia galima būdavo nusipirkti cepelinų, bandelių", - rašė Č. Kudaba. Prie stoties vykdavo prekyba. Čia žmonės atvažiuodavo ar ateidavo ne tik pasitikti atvykstančiųjų, patys norėdami kažkur nuvažiuoti, bet ir tiesiog papramogauti, į traukinio kleivius pasižiūrėti.
1949 metais susikūrus Kuktiškių kolūkiui, atsirado daugiau traktorių, sunkvežimių, tad įvairius krovinius (žemės ūkio produkciją, gyvulius) veždavo sunkvežimiais į Utenos geležinkelio stotį, todėl prekiniai traukiniai Kuktiškėse jau nebesustodavo.
1950 metais garvežius pakeitė šilumvežiai. Žmonės pasakojo, kaip ilgai dar visi stebėjosi, jog jie nejuodi, iš jų nerūksta dūmai, nešnypščia garas, kad jie tokie pat, kaip ir vagonai. Ilgai šilumvežį žmonės tebevadino garvežiu. Šilumvežiai buvo dideli, traukdavo iki 20 vagonų. Keleiviniai vagonai buvo vengrų gamybos, žalios spalvos, langai atsidarydavo traukiant už rankenos į apačią, žiemą buvo šildomi, įrengti tualetai. Vagone buvo 38 sėdimos vietos.
1960 metais buvo nuimti bėgiai į žvyro karjerus, likę stoties sandėliai išardyti, paliktas tik sandėliukas drezinai ir geležinkeliečių įrankiams susi¬dėti. Kiek vėliau buvo išardytas ir antrasis bėgių kelias, šalia sandėliuko pastatytas be ratų prekinis vagonas, į kurį geležinkeliečiai įvarydavo dreziną, padarę medinius bėgius. Iš stoties liko tik paprasta traukinio sustojimo aikštelė.
1965 metais pradėjo važinėti mažesni TU-2 mėlynos spalvos rusiški šilumvežiai. Jie traukdavo apie 10-12 vagonų. Jei prireikdavo daugiau, būdavo sukabinami du šilumvežiai. Apie 1965-uosius metus, nutiesus Utenos-Švenčionių plentą, buvo išardyta Paalksnės - Kiauliupio kaimų kelio pervaža. Nuo tada Pelenių, Motviskio, Vorėnų, Šilalių, Juodasalių kaimų gyventojai, važiuodami į Uteną, turėjo daryti lanką pro Kuktiškių miestelį.
1965-1971 metais traukinių eismas siauruoju Kuktiškių geležinkeliu buvo labai intensyvus. Per parą (rytą ir vakare) pravažiuodavo du keleiviniai traukiniai, 6-10, o kartais ir daugiau prekinių traukinių. Iš Utenos į Kuktiškes traukinys atvažiuodavo per 25 minutes, o iš Kuktiškių į Uteną nuvažiuodavo per 20 minučių. Prekiniai traukiniai vežė medieną, plytas, melioracijos vamzdžius, cementą, šiferį, traktorius, kitą žemės ūkio techniką, grūdus, trąšas, gyvulius ir kt. Vidutinis traukinio greitis buvo 35 km per valandą.
Traukinys buvo kaip tikslaus laiko etalonas: rytą ir vakare jis atvykdavo į Kuktiškių stotį minutės tikslumu. Buvo keletas atvejų, kai traukinys vėlavo. Tam būdavo labai rimtos priežastys. Kartą (septintajame 20 a. dešimtmetyje) žiemą siautė pūga. Vargais negalais autobusas iš Kauno pasiekė Uteną, o toliau važiuoti jau buvo nebeįmanoma, todėl pasiekti Kuktiškes nebebuvo jokių vilčių. Teko važiuoti traukiniu. Atėjusi į Utenos geležinkelio stotį sužinojau, kad traukinys iš Panevėžio į Švenčionėlius vėluos. Jo laukti teko iki vidurnakčio. Pūga labai trukdė ir jam, bet jis vis vien atvažiavo, nors ir labai pavėlavęs", - pasakojo to traukinio keleivė Ona Vokėnaitė.
1972 metų vasario 9 diena - paskutinė „siauruko" diena. Tą dieną važiavo paskutinis keleivinis traukinys. Po kurio laiko buvo išmontuota palei geležinkeli ėjusi telefono linija. 1973 metų žiemą jau buvo kertamas šalia geležinkelio augęs miškas, ruošiama trasa plačiajam geležinkeliui. Pavasarį prie Pavižinčio ir Padumblės kaimų jau dirbo melioratoriai. Jie vežė gruntą naujam pylimui. Tarybinės armijos kareivėliai statė tiltus ir pralaidas. Tų pačių metų pabaigoje jau buvo pradėti kloti bėgiai. Juos klojo irgi tarybinės armijos kareiviai. 1975 metų sausio 24 dieną buvo atidaryta plačiojo geležinkelio Utena-Švenčionėiiai 48 km ilgio linija, o sausio 25 dieną į Uteną atvyko pirmasis keleivinis traukinys. 

Nuo plačiojo geležinkelio atidarymo dienos keleivinis traukinys iš Ute¬nos į Vilnių ir atgal, važiuodavo du kartus per dieną. Po poros savaičių penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais dar būdavo ir papildomas reisas. Paprastomis savaitės dienomis keleivių nebūdavo labai daug, o savaitgaliais tekdavo leisti dvigubą sąstatą. Prieš šventes irgi buvo papildomai prikabinama iki 8 vagonų.
Prekiniai traukiniai, be jau įprastų ir dar siauruku vežiotų krovinių, pradėjo nuolat vežti Utenos mėsos, pieno, alaus kombinatų produkciją.
Nutiesus geležinkelį, vėl reikėjo geležinkelio darbininkų. Čia įsidarbino Kuktiškių ir aplinkinių kaimų gyventojai Stasys Juočys, Jonas Veteikis, Albertas Žala, Algirdas Kazlauskas, Nijolė Sabaiinkaitė, Antanas Pilipavičius, Stasys Čiužas, Jonas Čiužas, Jonas Dičius.
Po 1990 metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, krovinių ir keleivių gabenimas traukiniais sumažėjo. Palaipsniui buvo mažinamas reisų skaičius. Keleivinis traukinys pradėjo kursuoti tik penktadieniais ir sekmadieniais. Po kurio laiko nebeliko ir šių reisų. 2001 metų kovo 23 dieną į Uteną atvažiavo paskutinis keleivinis traukinys. Utenos stotyje jį sutiko nedidelė geležinkeliečių ir keletas keleivių. 
iki šių dienų plačiuoju geležinkeliu pro Kuktiškes į Uetną ir tagal katkartėmis dar pravažiuoja prekiniai traukiniai. 

medžiaga iš Genovaitės Šnurovos knygos „Kuktiškės" 

Joomla templates by a4joomla