Jurgis AleknaGydytojas, knygnešys, politinis bei visuomenės veikėjas. Gimė: 1873 m. vasario 16 d. Sidabrinės kaime, Kuktiškių parapijoje Švenčionių apskrityje. Mirė 1952 m. spalio 17 d. Kaune. 
Tėvams persikėlus, nuo kūdikystės augo Želtiškių dvare. 1893 m. baigė Vilniaus 2-ąją gimnaziją. 1893–1898 m. studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete, įgijo gydytojo išsilavinimą.  Nuo 1898 m. Smolensko gubernijos ligoninės, vėliau Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninės gydytojas. 1900 m. keliavo po Europą ir medicinos žinias gilino Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje. Grįžus į Lietuvą apkaltintas draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimu iš užsienio ir platinimu, per kratą pas jį buvo rasta žurnalo „Varpas“ numerių. Už slaptą lietuvybės darbą carinės valdžios 1900 m. rugsėjo 30 d. suimtas, daugiau kaip du mėnesius laikytas Liepojos kalėjime, Rusijos caro paliepimu 1901 m. dvejiems metams ištremtas į Archangelsko guberniją, dirbo gydytoju Onegos miesto ligoninėje.
1902 m. vėl grįžęs į Lietuvą, gyveno ir dirbo gydytoju Ukmergėje, vadovavo Zarasų ligoninei, vėl privačiu gydytoju Ukmergėje, 1906–1908 m. privatus gydytojas Rozalime. Bendradarbiavo spaudoje, nuo 1905 m. rašė „Vilniaus žinioms“ ir kitiems leidiniams.

Aloyzas Čižas (1923–1976), choro dirigentas ir pedagogas.  Muzikos mokėsi pas vietos vargonininką V. Kriaunevičių. 1934–1941 m. lankė Panevėžio berniukų gimnaziją, kur muzikos žinių gavo iš mokytojo Mykolo Karkos. 1941 m. įstojęs į Kauno konservatoriją, studijavo vargonavimą, specialiąją harmoniją ir choro dirigavimą (dėst. Jonas Žukas, Juozas Gruodis, Antanas Budriūnas). 1967 m. neakivaizdiniu būdu įgijo choro dirigento specialybę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. Povilo Bekerio klasė).

Nuo 1945 m. pradėjo aktyvų muzikinį darbą: dirbo koncertmeisteriu Kauno valstybiniame dramos teatre, 1945–1948 m. – Kauno valstybinio universiteto choro chormeisteris, talkino „Darbo rezervų“ chorams. 1950–1960 m. vadovavo Kauno politechnikos instituto studentų dainų ir šokių liaudies ansambliui „Nemunas“, su kuriuo daug koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 1950 m. subūrė Kauno gumos gamyklos kombinato „Inkaras“ mišrųjį chorą ir vokalinius ansamblius, o 1957 m. ten suorganizavo dainų ir šokių liaudies ansamblį.

1967–1973 m. buvo Kauno respublikinės klinikinės ligoninės moterų choro „Kanklės“ meno vadovas ir dirigentas. Choras turėjo parengęs didelį ir turiningą repertuarą, nemažai koncertavo, dalyvavo dainų šventėse ir kituose kultūros renginiuose. 1975 m. respublikinės dainų šventės Dainų dienai parengė Kauno rajono Vilkijos kaimo mišrųjį chorą, kurį laiką vadovavo Kauno aukštųjų mokyklų absolventų mišriajam chorui.

Nuo 1964 m. dėstė choro dirigavimo ir kitas disciplinas Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Buvo respublikinių dainų švenčių konsultantas, Kauno miesto ir nuo 1960 m. respublikinių dainų švenčių dirigentas.

Juozas Dačys (Dačinskas) (1904 m. rugsėjo 10 d. Asmalai, Kuktiškių valsčius – 1992 m. sausio 26 d. Norvudas, Masačūsetso valstija) – Lietuvos ir JAV statybos inžinierius. 1925 baigė Panevėžio berniukų gimnaziją. 1932 VDU, statybos inžineriją. 1934-38 m. Kėdainių miesto ir apskrities inžinierius, suprojektavęs Kėdainių apskr. ligoninę, keletą pradžios mokyklų, valsčiaus namų ir tiltą. nuo 1938 Klaipėdos Žemės banko statybos sk. vedėjas. 1939–40 Klaipėdos bendrovės „Statyba“ direktorius. Suprojektavo Kėdainių ligoninę, gyv. namus, mokyklas, įstaigas, tiltus. 1938 m. Žemės banko Klaipėdos statybos skyriaus vedėjas, 1939–1940 m. bendrovės „Statyba“ direktorius, 1941 m. – valdybos pirmininkas. Vadovavo „Drobės“ fabriko Kaune, Panevėžio cukraus fabriko ir elevatoriaus statyboms. Nuo 1949 m. gyveno JAV. 1954–1956 m. studijavo Bostono universitete, 1960 m. Masačūsetso technologijos institute, 1968 m. – Vorčesterio politechnikos institute. 1950–1975m. bendrovės „Stone and Webster“ Bostone vyr. konstruktorius, 1976–1983 m. bendrovės „Chas T. Main“ statybos inžinierius. Suprojektavo „Rocky Reach“ hidroelektrinę, „Shoreham“ Long Islando, „Maine Yankee“ ir „Connecticut Yankee“ atomines elektrines, šiluminių elektrinių statybines konstrukcijas Floridos, Arizonos, Arkanzaso valstijose ir Irake.  Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK), Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų bei Amerikos lietuvių tautinės sąjungos veikėjas. Apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu. 

Šaltiniai:
Jungtinių Amerikos valstijų lietuviai: bibliografijų žinynas. – Vilnius, 1998. - T. 1, P. 212-213

www.wikipedia.org/

 

Daunys PranasPranas Daunys (1900 m. rugsėjo 29 ar 16 d. Paneveržyje, Kuktiškių valsčius, Utenos apskritis – 1962 m. liepos 13 d. Kaune) – rašytojas, pianistas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininkas, lietuviškosios brailio abėcėlėssudarytojas, Vyčio ordino kavalierius. Jis gimė Paneveržio kaime, netoli Kuktiškių (Utenos r.), mažažemių valstiečių šeimoje. 1902 m. mirus motinai, augo pas dėdę Juozą Juozapavičių netoli Vyžuonų miestelio. Mokėsi rusiškoje Kuktiškių pradžios mokykloje. 1919 m. birželio mėn. kunigo Prano Turauskio paragintas tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. 1921 m. suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. 1921–1922 m. mokė beraščius kareivius rašto. 1923 m. sausio 6 d. kovose su baltalenkių partizanais Avižonių kaime ties Širvintomis sprogusi granata sunkiai sužeidė galvą. Po sužeidimo neteko regėjimo, iš dalies – ir klausos. 1925 m. Karo invalidams šelpti komitetas pasiuntė P. Daunį į Rygos aklųjų institutą, kur jis susidomėjo Latvijos aklųjų visuomenine veikla, 1926 m. vykusiu Latvijos aklųjų pirmuoju suvažiavimu. Tais pačiais metais jis tapo ir Lietuvos aklųjų pirmojo suvažiavimo iniciatoriumi. Buvo išrinktas Lietuvos aklųjų sąjungos centro valdybos nariu, rūpinosi Kauno aklųjų instituto steigimu. Šiame institute dvejus metus dirbo muzikos mokytoju, mokė skambinti fortepijonu.
Vėliau P. Daunys buvo Lietuvos kurčių-nebylių sąjungos steigėjas, šios sąjungos valdybos narys. Periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių aklųjų ir kurčiųjų švietimo klausimais.

Antanas Deveikis, fotografavo V. Kalasauskas . Nuotrauka iš katalogo  „Senoji liaudies skulptūra Utenos kraštotyros muziejuje“.Antanas Deveikis gimė 1819 08 25 Kuktiškių vls. Kačiūnų k. Mirė 1929 Veteikių k. (Pakalnių vls.). Palaidotas Pakalniuose. Garsiausias kryždirbys ir dievdirbys Utenos krašte, sukūręs kelias dešimtis ornamentuotų kryžių. Dalį jo kryžių fotografavo B. Buračas, Ad. Varnas, Ant. Tamošaitis. Jie skelbiami „Lietuvių liaudies meno“, B. Buračo albumuose. Kryždirbio vaikystė prabėgo Kuktiškių dvare, kuriame kumečiavo jo tėvai, o jiems anksti mirus, čia piemenavo, Noliškio dvare – bernavo. Vėliau Kuktiškėse susirentė trobelę, vedė, o paskui, žmonai greit mirus, išėjo kryždirbiauti. Padirbo ne vieną kryžių Kuktiškėse, paskui persikėlė į Leliūnų kraštą, gyveno Pakermežyje, Leliūnuose dirbo bažnyčios statyboje, pastatė kryžius Mačionyse, Ažugiriuose, Antalgėje (1910), Utenoje, Grybeliuose (1894), Kuktiškėse (1913). Buvo dievotas, kūrė maldas, jas išgiedodamas. V. Bičiūnas, 1927 lankydamasis Kuktiškėse, miestelio kapinėse rado net kelis jo darbo kryžius. Jų buvę ir Skiemonių krašte, Momėnuose.

Valdas JatautisValdas Mykolas Jatautis (1933 m. kovo 21 d. Kuktiškėse – 2011 m. liepos 25 d. Panevėžyje) – aktorius, teatro režisierius, Panevėžio miesto politinis ir visuomenės veikėjas.
1951–1953 m. Studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, 1953–1956 m. lietuvių filologiją Vilniaus pedagoginiame institute. 1953 m. baigė Lietuvos dramos teatro studiją.

1956 m. Respublikinių liaudies kūrybos namų dramos skyriaus metodininkas. 1956-1964 m. vaidino Panevėžio dramos teatre, 1964-1993 m. Panevėžio operetės liaudies teatro režisierius ir meno vadovas, pastatė spektaklių ir Panevėžio muzikiniame teatre, 1978-1986 m. Satyros liaudies teatro režisierius. Nuo 1998 m. Panevėžio muzikinio teatro meno vadovas. 1972–1978 m. Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje dėstė raiškųjį skaitymą. Beveik du dešimtmečius režisavo miesto dainų šventes ir masinius renginius, respublikinių švenčių režisierius.

Panevėžio dramos teatro spektakliuose sukūrė 21 vaidmenį, premijuotas respublikiniuose teatrų festivaliuose. Nuo 1960 m. vaidino kine, filmavosi Lietuvos, Maskvos, Leningrado, Moldavijos, Baltarusijos kino studijose, telefilmuose. Kine ir televizijoje suvaidino 38 vaidmenis. 1990–1994 Panevėžio miesto Tarybos deputatas. 2008 m. už ilgametę kultūrinę ir visuomeninę veiklą Panevėžio mieste aktorius paskelbtas metų panevėžiečiu.

Kazlauskienė BronėBronė Kazlauskienė-Valiulytė (1920 m. sausio 10 d. Kuktiškės – 2001 m. lapkričio 17 d. Vilnius) – Lietuvos tautosakininkė, humanitarinių mokslų daktarė. Mokėsi Kuktiškių pradžios mokykloje, Utenos gimnazijoje. 1946 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1969 m. filologijos mokslų kandidatė.

1945–1989 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Paskelbė studiją „Vestuvinių lietuvių liaudies dainų klasifikavimas“ (išsp. knygoje Literatūra ir kalba t.11, 1971 m.). Parengė lietuvių liaudies dainų katalogų, dainynų.

Bibliografija:
Lietuvių tautosaka t. 1-2
Dainos 1962 m.
Dainos. Raudos 1964 m.
Lietuvių liaudies dainų katalogas t. 2-4:
Vestuvinės dainos jaunosios pusėje 1976 m.
Vestuvinės dainos jaunojo pusėje 1977 m.
Istorinės-socialinės dainos, su P. Jokimaitiene, 1980 m.
Simonas Daukantas. Žemaičių tautosaka t. 1, 1983 m.
Lietuvių liaudies dainynas, Piršlybų dainos, 1983 m.
Močiutės pasakos, sudarytoja, 1985 m.
Lietuvių liaudies dainynas, Sutartuvių-jaunojo išleistuvių dainos, 1988 m.
Lietuvių liaudies dainynas, Mergvakario ir jaunojo sutiktuvių dainos, 1989 m.
Lietuvių liaudies dainynas, Jaunosios ieškojimo-išvažiavimo į jungtuves dainos, 1994 m.

paminklasLiudvikas Misevičius (Kuliešius) gimė apie 1850 m. Kuktiškių parapijoje. Utenos krašto knygnešys, spaudos į Vilnių eidavęs pėsčias, knygas gaudavęs iš Motiejaus Balčiūno, jas dalino daugiavaikių šeimų vaikams. Palaidotas Kuktiškėse. Kuktiškėnai, jį pagerbdami, pastatė paminklą su pavaizduota šviesą simbolizuojančia liepsnele.Kraštiečiai Antanas Čiužas ir Elena Čiužienė savo sodyboje Kuktiškėse įsteigė kryždirbio Antano Deveikio ir knygnešio Liudviko Misevičiaus-Kuliešiaus atminimo muziejų, kurio kieme Aukštaitijos bendruomenių asociacijos vietos veiklos grupės ir rėmėjų lėšomis pastatytas tautodailininko Stasio Karanausko koplytstulpis, skirtas dievadirbio Antano Deveikio ir knygnešio Liudviko Misevičiaus (Kuliešiaus) atminimui.

Kalbininkė, habilituota filologijos daktarė Elena Valiulytė 1971 metų rugpjūčio 10 dieną užrašė Onos Valiulienės (65 metų) ir Agotos Šironienės (73 metų) pasakojimą apie knygnešį Liudviką Kuliešių.
Liudviką Kuliešių vietos (Kuktiškių miestelio) žmonės Kuliešiuku vadino. Jis vaikščiodavo apsivilkęs sermėgėle lig žemės, susijuosęs kokia juosta, susilenkęs, mindavo tankiai tankiai. Užanty vis būdavo knygelių prisikišęs. Eidavo ten, kur yra vaikų. Būdavo, ištraukia iš užančio knygelę ir duoda: „Paskaitykit". Kitą kartą atėjęs klausia: „Ar paskaitėt?" Tas knygeles pasiima, neša kitur. Jis iš žmonių nieko nereikalavo, nieko neprašydavo. Kiek kas duodavo, paimdavo. Žmonės jį labai mylėjo. Kur nueidavo, visur priimtas būdavo. Taip ir maitinosi. Miegodavo be pagalvės, po galva pasidėjęs smėlio maišelį. Lovelė irgi keista buvo: kur kojos-siauriau, kur galva - plačiau. Jis nugyveno beveik šimtą metų, mirė nuo senatvės. Į kapus jį lydėjo viso miestelio žmonės. Kol nunešė į kapus, buvo net kelis kartus sustoję, sakė prakalbas. Žmonės ir kalbėjo: „Kol gyvas buvo, nieks nematė, tik dabar visi atsiminė".

Pranas TreinysPranas Treinys gimė 1928 m. gegužės 15 d. Kuktiškėse. Rašytojas, aktorius. Nusipelnęs meno veikėjas (1976). 1946 baigė Utenos gimnaziją, 1950 m. – Valstybinio dramos teatro studiją, 1951 m. – VVU istorijos–filologijos fakultetą. Akademinio dramos teatro aktorius (1947–1991), direktorius ir meno tarybos pirmininkas (1958–1991). Vaidmenys: Rudis (R. Blaumanio ,,Siuvėjų dienos Silmačiuose“ 1957), Trofimovas (A. Čechovo „Vyšnių sodas“ 1960), Topylis (Žemaitės Marčios“ inscenizacijoje 1964), Krizas (P. Cvirkos Meisterio ir jo sūnų“ inscenizacijoje 1965) ir kt. 1961 Jaunimo gretose“ išspausdintas pirmas apsakymas ,,Peršauta žvaigždė“. Pirma apsakymų knyga – „Banko balandžiai“ (1963), novelių apysaka Saulėlydžio vieversys“ (1965), apsakymų rinkinys jaunimui Saulėgrąžos pasaka“ (1966). 1970 išleistas romanas Ančiuko kryžius“ (1986 inscenizuotas Akademiniame dramos teatre), 1971 m. romanas ir apsakymai teatrine tema Ragana, pelė ir Faustas“. Sakmių, romanų kvintologija Rytų Aukštaitijos temomis: Tėvai ir krikštatėviai“ (1972), Laumės juosta“ (1976), Jievaro tiltas“ (1980), Paparčio žiedas“ (1986), Septynios prakeiktos nuotakos“ (1995). 1985 išleista kūrybos rinktinė Aktoriaus pravaikšta“. Pagal „Jievaro tiltą“ sukurtas televizijos filmas Kukučių sakmės“ (1987). Atsisveikinimas su teatru“ (1998), Aktoriaus Anupro meilė“ (2000). Aktorė", romanas (2001),  romanas „Šilų poringės“ (2008), romanas „Ragana Marija“ (2009), prisiminimų knyga „Tango su Arkangelu Gabrielium" (2010), „Meilės pasaga“  (2014), teatrinis romanas „Duogo užrašai" (2015). Nuo 1966 Lietuvos Rašytojų sąjungos narys, ilgametis Lietuvos Teatro draugijos prezidiumo narys, uteniškių kraštiečių klubo Indraja“ valdybos narys.

Aloyzas ValusisAloyzas Valušis (1901 m. gruodžio 4 d. Kuktiškėse – 1998 m. sausio 31 d. Sent Pitersberge, Florida, JAV) – Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas, karo atašė Lenkijoje. Skautų veikėjas.

Mokėsi Vilniuje, Panevėžyje, Maskvoje. Nuo 1918 m. dalyvavo Lietuvos skautų veikloje, atstovavo šalį tarptautinėse šios organizacijos konferencijose. 1918–1919 m. buvo Vilniaus lietuvių skautų tunto adjutantu. 1919–1924 m. Lietuvos skautams remti draugijos tarybos narys. 1922–1925 m. Vyriausiojo skautų štabo Bendrojo skyriaus vedėjas, o 1931–1933 m. Užsienio dalies vedėjas.

1919 m. kovo 18 d. stojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenės atskirą Vilniaus batalioną, tais pačiais metais baigė Kauno karo mokyklą. Dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1921–1924 m. tarnavo Pirmojo husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulko vado adjutantu. 1924 m. Šiauliuose išlaikė gimnazijos kurso egzaminus brandos atestatui gauti. Po to Prancūzijoje studijavo karybą: 1926 m. baigė Saint-Cyro karo mokyklą École spéciale militaire de Saint-Cyr, 1929 m. – Saumuro kavalerijos karininkų mokyklą École de cavalerie de Saumur. 1926–1927 m. tarnavo Respublikos Prezidento adjutantu. 1931 m. baigė Belgijos karo akademiją. Grįžus į Lietuvą buvo paskirtas kariūnų aspirantų eskadrono vadu (1931–1934 m.), kartu dėstė Karo mokykloje. Vėliau keturis metus vadovavo Pirmojo husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkui. 1938–1939 m. – Lietuvos karo atašė Lenkijoje. 1940 m. pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, vėliau – į JAV.

Buvo vedęs Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos dukterį Mariją–Danutę (1905-1993).

ApdovanojimaiL
Vyčio kryžiaus ordinas (1928 m.)
Garbės legiono 4-ojo laipsnio ordinas (1936 m.)

Šaltiniai: https://lt.wikipedia.org/wiki/Aloyzas_Valu%C5%A1is

https://audiovis.nac.gov.pl/

Joomla templates by a4joomla