paminklasLiudvikas Misevičius (Kuliešius) gimė apie 1850 m. Kuktiškių parapijoje. Utenos krašto knygnešys, spaudos į Vilnių eidavęs pėsčias, knygas gaudavęs iš Motiejaus Balčiūno, jas dalino daugiavaikių šeimų vaikams. Palaidotas Kuktiškėse. Kuktiškėnai, jį pagerbdami, pastatė paminklą su pavaizduota šviesą simbolizuojančia liepsnele.Kraštiečiai Antanas Čiužas ir Elena Čiužienė savo sodyboje Kuktiškėse įsteigė kryždirbio Antano Deveikio ir knygnešio Liudviko Misevičiaus-Kuliešiaus atminimo muziejų, kurio kieme Aukštaitijos bendruomenių asociacijos vietos veiklos grupės ir rėmėjų lėšomis pastatytas tautodailininko Stasio Karanausko koplytstulpis, skirtas dievadirbio Antano Deveikio ir knygnešio Liudviko Misevičiaus (Kuliešiaus) atminimui.

Kalbininkė, habilituota filologijos daktarė Elena Valiulytė 1971 metų rugpjūčio 10 dieną užrašė Onos Valiulienės (65 metų) ir Agotos Šironienės (73 metų) pasakojimą apie knygnešį Liudviką Kuliešių.
Liudviką Kuliešių vietos (Kuktiškių miestelio) žmonės Kuliešiuku vadino. Jis vaikščiodavo apsivilkęs sermėgėle lig žemės, susijuosęs kokia juosta, susilenkęs, mindavo tankiai tankiai. Užanty vis būdavo knygelių prisikišęs. Eidavo ten, kur yra vaikų. Būdavo, ištraukia iš užančio knygelę ir duoda: „Paskaitykit". Kitą kartą atėjęs klausia: „Ar paskaitėt?" Tas knygeles pasiima, neša kitur. Jis iš žmonių nieko nereikalavo, nieko neprašydavo. Kiek kas duodavo, paimdavo. Žmonės jį labai mylėjo. Kur nueidavo, visur priimtas būdavo. Taip ir maitinosi. Miegodavo be pagalvės, po galva pasidėjęs smėlio maišelį. Lovelė irgi keista buvo: kur kojos-siauriau, kur galva - plačiau. Jis nugyveno beveik šimtą metų, mirė nuo senatvės. Į kapus jį lydėjo viso miestelio žmonės. Kol nunešė į kapus, buvo net kelis kartus sustoję, sakė prakalbas. Žmonės ir kalbėjo: „Kol gyvas buvo, nieks nematė, tik dabar visi atsiminė".

Slaugė Kuliešiuką Veronika Leišytė jo paties namelyje. Už slaugą Kuiliešiukas tą namelį paliko Veronikai Leišytei, ji ten vėliau ir gyveno. 
Vienam susirinkime Kuliešiukas pasakojo, kaip jį į kalėjimą buvo uždarę. „Ainu, sako, aš su knygam, žiūriu - žandarai. Paėmę mani ir vedas su saviem. Saką, kam knygas neši. Ir uždarę tiurmon". KulieŠiukas buvo įpratęs bažnyčioj adynas giedoti. Kai atėjo laikas giedoti, jis ėmė ir užgiedojo. Žandaras sakąs „V tiurme spevat nelzia" („Kalėjime dainuoti negalima"). O Kuliešiukas atsakė: „Ja ne spevaju, ja malius" („Aš nedainuoju, aš meldžiuosi"). Ir žandaras daugiau nieko nesakęs.
Kuliešiukas buvo kaip šventasis: mylėjo Dievą ir tėvynę. Jis dažnai su širdgėla prisimindavęs, kaip vienąkart jį baisiai apgavę. „Sunkiai nešiau visų kelių sava čemadanų. Atadariau, imsiu knygas, a tinai velėnų pridėta". Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės galėjo taip padaryti. Pasakodavo, kaip per „rubežių" eidavo: tekdavo ir griovy pagulėti, ir krūmuose patupėti".

Įrašas Kuktiškių bažnyčios knygoje: „Liudvikas Kuliešius mirė 1933 m. kovo 31 d. Kuktiškių miestelyje nuo senatvės, aprūpintas Švč. sakramentais, nevedęs, 85 metų. Užsiėmimas - darbininkas. Tėvas Augustinas Kuliešius. Kunigas K. Daukša balandžio 1 d. palaidojo Kuktiškių parapijos kapinėse".

pagal Genovaitės Šnurovos knygą „Kuktiškės" 

Joomla templates by a4joomla