Iš Kostės Pelakauskienės atsiminimų: „Pirmoje klasėje reikdavo mokytis tik vasarą, o žiemą į mokyklą eiti nereikėjo. Mano pirmoji mokytoja - Elena Sudnytė (1937 m.). Brolis buvo likęs antriems metams, tai mes abu ėjome į pirmą klasę kartu. Eidavom vienas vieną dieną, kitas - kitą. Taip buvo todėl, kad dar ir ganyti turėjome tuo pačiu metu. Tai ir ganėme taip pat: vienas vieną dieną, kitas kitą. Net mokytojai neišdrįsdavome pasakyti, kodėl į mokyklą einame kas antrą dieną. Prieš karą mokykla buvo didelė, medinė, raudonai dažyta. I ir II klasėse mokydamiesi dar tilpome joje, o vėliau, kai jau buvo šešios klasės, mus perkėlė į Šaulių namų salę. Ten teko išsėdėti penkias žiemas. Buvo labai šalta. Sušaldavo rankos ir vanduo. Jo atsinešdavome iš šulinio atsigerti. Nors buvo ir stačiamalkiai pečiai, bet argi jie galėjo apšildyti tokią didelę patalpą, tuo labiau, kad pastato lubose buvo didelė skylė, per kurią matėsi dangus. Tuo metu mokyklos vedėjas buvo Tauraitis. Per pamokas sėdėdavome apsirengę, o pertraukų metu bėgdavome prie pečiaus sušilti (vienas buvo skirtas mergaitėms, kitas berniukams). Tada turėjome tik 1-2 vadovėlius. Tuomet pertraukos metu viena garsiai skaitydavome, o kitos klausydavome. Taip pasimokiusios, turėdavome atsakinėti pamokoje. Pavasarį būdavo šilčiau, bėgdavome į lauką, buvo sporto aikštelė. Mergaitės dažniausiai žaisdavo kvadratą. Turėjome iš medžiagos pasiūtą kamuolį, kuris greitai suplyšdavo.
Iki karo visada prieš pamokas ir po pamokų kalbėdavome maldą. Klasėje ant sienos buvo pakabintas kryžius ir J. Basanavičiaus portretas. Lietuvą okupavus rusams, kryžius ir paveikslas buvo nukabinti, o jų vietoje pakabinti Lenino ir Stalino portretai.
Mums ir tada rūpėjo kalbėti prieš pamokas maldą. Vieną rytą susitarėme ir vos tik įėjo mokytoja Adelė Rakickienė, visi sustojome ir pradėjome garsiai kalbėti maldos žodžius. Mokytoja tylėjo, kol mes kalbėjome, o kai baigėme, paprašė, kad kalbėtumėme maldą tik tada, kol jos dar nėra klasėje. Užėjus okiečiams, maldą kalbėti vėl leido, net kunigas vieną kartą į savaitę ateidavo į pamokas. 1944 m. pavasarį net ir egzaminą iš tikybos reikėjo laikyti. Mes buvome pirmoji šešiaklasės III mokyklos laida, tai reiškia - turėjome laikyti ir kitus baigiamuosius egzaminus. Egzaminus laikėme mokyklos pastate. Egzaminavo iš lietuvių kalbos raštu ir žodžiu, matematikos, istorijos, geografijos, gamtos, tikybos, vokiečių kalbos, knygvedybos, sodininkystės, daržininkystės, bitininkystės ir namų ruošos. Egzaminų laikymui buvo skirtos tik 2 dienos.
Po egzaminų prie mokyklos nusifotografavome, bet nuotraukų taip ir nesulaukėme. Užėjus frontui mokykla sudegė. 1944/1945 m.m. Kuktiškėse buvo įsteigta progimnazija. Mokiniai, kurie buvo baigę 6 klases, buvo priimti į progimnazijos trečią klasę. Kadangi mokykla buvo sudegusi, klasės buvo privačiuose namuose (J. Varno, P. Čečio, S. Valentino ir kitur). Suoluose sėdėdavome po keturis (kartais ir daugiau). Suolai buvo padaryti iš dviejų lentų: viena atsisėsti, kita rašyti. Po karo iš buvusiųjų mokytojų liko tik Adelė Rakickienė. Visi kiti buvo nauji. Mokyklos direktoriumi buvo Anužis. Jis dar mokė anglų kalbos, o jo žmona Anužienė - rusų, matematiką - Svila, Svilioku vadinamas, gam¬tą ir geografiją Skardžius, istoriją - Skardžiūtė.
Vadovėlių nebuvo. Daug ką iš dėstomų dalykų užsirašinėdavome, bet popieriaus irgi nebuvo, tai rašydavome ir ant laikraščių pakraščių, ir kas tik kur sugalvodavo. Pagrindinė rašymo priemonė - plunksna, pririšta prie pagaliuko. Rašalo pasidarydavome iš cheminio pieštuko arba dažų siūlams dažyti. Be galo sunkūs buvo pokario metai. Į mokyklą eidavome apsiavę medpadžiais."
Pagal Kazio Valiulio knygą „Kuktiškių žemės balsas".