Mano mokykliniai metai (1960-1968) jau irgi nugrimzdo j praeitį ir jau tapo istorija. Todėl ir rašau tai, ką prisimenu apie „mano laikų" mokyklą, nes šiandienos mokykla - jau visiškai kitokia.
Mano klasė - tai tie mokiniai, kurie mokėmės visuose trijuose mokyklos pastatuose: 1-4 klases baigėme „kalninėj" mokykloj, 5-6 klasę -,,pakalninėj", o 7 ir 8 klases - naujojoje mokykloje.
Pradinėje mokykloje 1 ir 3 klasių mokinius mokė viena mokytoja, 2 ir 4 klasės - kita. Mano pirmoji mokytoja Genovaitė Čižienė nebuvo labai griežta. Tiesa, kartais pabardavo, bet dažniau motiniškai paglobodavo: žiūrėjo, kad žiemą iš mokyklos neišeitume neužsisegioję paltų, neapsimovę pirštinių ar neužsiraišioję batų. Pamokos vykdavo ramiai. Pirmoje klasėje pirmą pusmetį sąsiuvinyje pieštuku rašėme visokius „pagaliukus", o po žiemos atostogų mums jau vietoj pieštuko buvo patikėtas plunksnakotis ir rašalo buteliukas, o vietoj „pagaliukų" jau rašėme raides ir skaičius. Rašalo buteliuką turėdavome kiekvienas savo, nešiodavomės jį portfelyje. O beišdykaujant ar pargriuvus su juo visko atsitikdavo: ir suduždavo, ir atsisukdavo kamštelis... Plunksnakočio plunksną dažydami į rašalą, išsitepdavome pirštus (kartais ir nosis), pridėdavome visokiausių „kleckų" ant sąsiuvinių ir knygų. Už tai, aišku, niekas nepagirdavo. Vėliau atsirado rašalinės, iš kurių rašalas jau nebepasipildavo. Kol mokytoja kažką aiškindavo mums, pirmokams, trečiokai turėdavo atlikti jiems paskirtas užduotis. Kai mokytoja aiškindavo trečiokams, mes turėjome daryti tai, ką liepė mokytoja. Bet kaipgi iškentėsi nesiklausęs, ką mokytoja sako kitiems. Ypač įdomu būdavo, jei ką nors bardavo. Kaip mokytojai sugebėdavo vienu metu dirbti su dviem, pakankamai didelėmis klasėmis ir dar išmokyti visko, kas priklausė pagal programą, man ir šiandien mįslė... Pradinėse klasėse mes buvome spaliukai. Neprisimenu, ar kas kada nors mūsų klausė, ar norime jais būti, ar ne, bet penkiakampę žvaigždutę - spaliukų ženkliuką, nešiojome prisisegę ant drabužių. Ir daineles atitinkamo turinio dainuodavome: „Mes spaliukai - Lenino anūkai", „Spaliukų dainelė" ir kt. Ir spaliukams skirtą žurnalą „Genys" turėjome prenumeruoti, nors išprašyti iš tėvų 45 kapeikas šiam leidiniui tikrai būdavo sudėtinga, nes tėvams šis leidinys nepatiko.
Baigus pradinę mokyklą, kur visų dalykų mokė viena ir ta pati mokytoja ir pradėjus mokytis 5 klasėje, sunkiausia buvo įprasti, kad kiekvieno dalyko - kitas mokytojas. Visų naujų mokytojų šiek tiek bijojom, bet labiausiai tai mokyklos direktoriaus, mokiusio rusų kalbos, Juliaus Meškausko. Pro jo akis nepraslysdavo net menkiausias nusižengimas, neklausymas, išdykavimas, pamokų neparuošimas ir 1.1. O jau šaukdavo jis ant mūsų - kūnas pagaugais eidavo. Per pamokas irgi. Pabandyk tik ko nors nemokėti - direktoriaus šauksmas būdavo toli girdėti... Žiemą (o tada žiemos būdavo gilios), jei primoji pamoka būdavo rusų kalba, nesitraukdavome nuo mokyklos langų, mat tikėjomės, kad per tokį sniegą ar pūgą direktorius neateis (mat tuomet gyveno vienkiemyje už miestelio) ar nors truputėlį pavėluos, visgi šiek tiek pamoka bus trumpesnė. Bet kur tau: atsilapojęs paltą, atsismaukęs kepurę, sušilęs, jis, didžiausiam mūsų nusivylimui, vis vien ateidavo, nesvarbu, kad kartais ir paskutinę minutę prieš prasidedant pamokoms.
Tuo metu visi mokytojai gyveno Kuktiškėse (matematikos ir fizikos mokytojas Vladas Navickas, važinėjęs iš Utenos metus ar dvejus, vėliau čia apsigyveno, o lietuvių kalbos mokytoja Stasė Kubickienė perėjo dirbti į Uteną).
Kai buvo užbaigtas naujasis mokyklos pastatas, atsiradęs Kuktiškėse direktoriaus Juliaus Meškausko rūpesčiu, visi mokiniai iš abiejų medinių mokyklų („kalninės" ir „pakalninės") perėjo mokytis į naująją mokyklą. Direktorius iš anksto perspėjo, kad, ateidami j naująją mokyklą, atsineštume ir šlepetes, nes patalpose bus galima vaikščioti tik su jomis. Kadangi tualetai būdavo lauke, prireikus nubėgti ten, tekdavo persiauti. Mokytojams, atrodo, tokios taisyklės negaliojo...
Per pertraukas būdavo negalima būti klasėse. Visi turėdavome išeiti j koridorių ir, susirikiavę po du, vaikščioti ratu. Vaikščiodavome dažniausiai su vadovėliais rankose, šitaip pasikartodami būsimos pamokos namų darbus žodžiu.
Mokykloje mergaitėms būtinai reikėjo dėvėti uniformas (berniukams tada jų dar nebuvo) - tamsiai rudos spalvos sukneles su retomis ar tankiomis klostėmis ir juodą prijuostę. Jos buvo privalomos. Jokiais kitokiais drabužiais vilkėdamos mergaitės negalėjo ateiti į mokyklą. Mes nemėgome uniformų gal ne vien dėl to, kad tai buvo kasdien nešiojamas drabužis ir dėl to labai nusibodęs, bet turbūt daugiausia dėl to, kad suknelės klostės nuolat išsileisdavo. Todėl jas reikėjo lyginti ir lyginti, o tai būdavo pakankamai sudėtinga. Beveik kasdien reikėdavo plauti baltas uniformos apykaklaites ir rankogalius. Uniformą prlvalėdavome dėvėti ir per mokyklos šventes, vakarėlius, pasirodymus Kultūros namuose ir kitur.
Mes patys tvarkydavome savo klases, mokyklos aplinką. Į mokyklą pagal iš anksto žinomą grafiką reikėdavo ateiti ir per vasaros atostogas. Čia visada būdavo darbo: tvarkydavome mokyklą, ruošdavome ją naujiems mokslo metams, prižiūrėdavome aplinką, laistydavome, ravėdavome mokyklos daržą ir 1.1. Už neatėjimą į mokyklą vasaros atostogų metu bausdavo. Be to, dar vasarai gaudavome užduočių: perskaityti nurodytą sąrašą knygų, surinkti nurodytą kiekį vaistažolių, lubinų sėklų ir kt.
Mergaičių plaukai turėjo būti supinti į kasas (jei buvo ilgi) arba tvarkingai sušukuoti (jei trumpi), prisegti segtukais, kad nekristų ant akių. Jokių papuošalų nebuvo galima įsisegti nei į plaukus, nei į drabužius.
Berniukų plaukai privalėjo būti trumpai kirpti. Už šiek tiek ilgesnius plaukus jau būdavo mažinamas elgesio pažymys. Kartais direktorius pasikviesdavo į mokyklą kokį nors miestelio gyventoją, turinti mechaninę plaukų kirpimo mašinėlę, kad nukirptų berniukams plaukus arba „išvarytų taką" nuo kaktos iki viršugalvio. Šitaip „išgražinti" vaikai turėjo eiti namo. Šitokių „egzekucijų" būdavo griebiamasi tada, jei po keleto perspėjimų berniukai nenusikirpdavo plaukų iki reikalaujamo ilgio.
Vargas buvo ir tiems berniukams, kuriuos direktorius nutverdavo vaikštant susikišus rankas į kelnių ar švarko kišenes. Jei neužtekdavo barimo, svarstymo ir pažado sumažinti elgesio pažymį, buvo imamasi dar vienos ' drausminančios priemonės - kišenes užsiūdavo.
Mokykloje dainai būdavo tikrinama moksleivių švara. Reikėdavo nusiauti batus ir parodyti, ar švarios kojos ir kojinės (į mokyklą mokiniai tada ir žiemą, ir per pavasario polaidžius ateidavo pėsti po keletą kilometrų, todėl kojos būdavo peršlapusios, dėl to kartais šiek tiek nusidažiusios kojinių spalva), ausys, kaklas, apatiniai drabužiai, rankos (svarbiausia, nagai turėjo būti trumpai nukirpti) irgi turėjo būti nepriekaištingai švarūs... Pedagogai dažnai svarstydavo mokinių elgesį, kviesdavo tėvus į mokyklą. jei direktorius ar kuris nors mokytojas išgirsdavo mokinį keikiantis ar pamatydavo rūkantį, svarstydavo net po keletą kartų, tėvai apie vaiko elgesį tuojau pat būdavo informuojami, dažnai dar ir apsvarstomi, o gero pažymio už elgesį tikėtis jau, aišku, nebebuvo vilties.
Kiekvienais metais maždaug lapkričio mėnesį mes jau pradėdavome rašinėti vieni kitiems laiškučius - įmantriai sulankstytus popieriaus lapelius, ant kurių užrašydavome „Iki Kūčių - nekišk nagučių". Laiškučius, dažniausiai nepasirašytus, slapčia įdėdavome j suolą ar įkišdavome į vadovėlius to mokinio, kuriam tas laiškelis būdavo skiriamas. Laiškelio tekstai dažniausiai eiliuoti. Rašydavome ketureilius, kuriuos vadindavome atminimais.
Tuo metu mokykloje buvo labai aktyviai vedama ateistinė propaganda. Per visas religines šventes (jei tai nebuvo sekmadienis) vykdavo pamokos, kaip ir eilinę mokslo metų dieną. Mokiniams kategoriškai buvo draudžiama eiti į bažnyčią. Per svarbiausias katalikiškas metų šventes pedagogai slapčia stebėdavo, kurie mokiniai neklausys nurodymų ir vis vien eis į bažnyčią. Mokiniai tada buvo lyg tarp dviejų ugnių: tėvai liepdavo būtinai eiti su jais j bažnyčią (neklausyti jų negali), o mokytojai kategoriškai drausdavo tą daryti (neklausyti irgi negali). Mano manymu, ne tik eilinių žmonių vaikai, bet ir daugumos pedagogų, buvo pakrikštyti, prileisti prie Pirmosios komunijos, jiems suteiktas Sutvirtinimo sakramentas, tik visa tai buvo daroma paslapčia ( kitame rajone, pas senelius, tolimesnius giminaičius ir t.t.), o mokykloje tie patys vaikai buvo spaliukai, pionieriai, komjau¬nuoliai. Žodžiu - kaklaraištis mokykloje, rožinis - namuose. „Dvigubą gyvenimą" gyveno ir tie suaugusieji, kurie turėjo mus auklėti ateistine dvasia.
Retas moksleivis išdrįsdavo replikuoti mokytojui (nors jie kartais to tikrai nusipelnydavo). Nesvarbu ar mokinys teisus, ar neteisus - jį už tai vis vien bausdavo. Bet tai nereiškia, kad moksleiviai elgėsi tik pavyzdingai, kad neiškrėsdavo kokių pokštų, nesielgdavo chuliganiškai. Nors tų dienų chuliganizmas, palyginti, su šiuolaikiniu, vienas juokas: na, įdurdavo vienas kitam kokiu smeigtuku ar adata, mergaites patampydavo už kasų, užkišdavo už apykaklės karkvabalį, ištepliodavo kreida mergaičių uniformas, į portfelį ar mokyklinį suolą varlę ar rupūžę įkišdavo, žaisdami su kamuoliu, langą iškuldavo irt. t. Mano laikų mokykloje nereikėdavo ilgai galvoti, kas iškrėtė kokj pokštą ar šiaip ką negero padarė. Dažniausiai tai buvo vienas ir tas pats žmogus - Romaldas Žuromskis, dabartinis rajono vyriausiasis prokuroras arba jo „vadovaujami" berniukai...
Pamokų praleidimas be pateisinamos priežasties buvo netoleruojamas nei mokyklos, nei tėvų. Nors, tiesą pasakius, tuomet retai taip būdavo, kad be priežasties mokinys neateitų į mokyklą.
Nepažangūs moksleiviai būdavo paliekami antriems metams. Jei per ilgai „užsiantramečiaudavo", šešiolikos metų sulaukę, galėdavo išeiti iš mokyklos, jos nebaigę. Vėliau, kai primygtinai buvo reikalaujama, kad visi jauni žmonės turėtų vidurinį išsilavinimą (taip buvo keliamas tarybinių žmonių išsimokslinimo lygis), visi jie, nepatingėję nors keletą kartų apsilankyti rudens ir pavasario sesijose (dažniausiai jos tęsdavosi po mėnesį), gavo vidurinio mokslo baigimo atestatus.
Kartkartėmis mokytojai vakarais ateidavo pas mokinių tėvus į namus, tikrindavo, kaip moksleiviai ruošia pamokas, pasikalbėdavo su tėvais. Jei mokytojai ar mokyklos direktorius pamatydavo vėlai vakare (žiemą po 21 val., vasarą - po 22 val.) mokinius, vaikščiojančius po miestelį be būtino reikalo, juos irgi bausdavo, mažindavo elgesio pažymį.
Mokyklos direktorius nei prieš pamokas, nei pertraukų metu ar po pamokų savo kabinete ramiai nesėdėdavo. Jis ypatingai saugojo savo „pirmąjį kūdikį" (tada dar buvo nevedęs) - mokyklą. Kasdien buvo apžiūrėtas, neperdėsiu sakydama, kiekvienas mokyklos centimetras: pastebėtas kiekvienas įbrėžimas, įskilimas, sutepimas. Kiekvieno tokio „darbelio" kaltininkai visuomet būdavo išaiškinami, o jau šaukdavo ant jų - kurčias galėdavo girdėti...
Direktorius labai šaukdavo ir per pamokas, gal dėl to rusų kalbą išmokome taip, kad ir dabar dar nepamirštame. O tada, baigus mokyklą Kuktiškėse ir išvažiavus mokytis į Vilnių, rusų kalbos mokytoja klausė, ar ne rusų mokyklą esu baigusi - kalbos mokėjimas buvo puikus, tartis irgi nepriekaištinga.
Būdavo ir tokių rusų kalbos pamokų, kai, būdamas geros nuotaikos, direktorius imdavo pasakoti kokius nors savo vaikystės nuotykius ir prakalbėdavo apie tai visą pamoką. Būdavo, kad mes kartais papiktnaudžiaudavom gera direktoriaus nuotaika, pasižadėdavom patys išmokti pamoką, o jį prašydavom dar papasakoti vaikystės nuotykių. Jis padarydavo ko prašomas, o mes savo pažadus greitai užmiršdavome, todėl kitą pamoką jis mus „apdovanodavo" ne tik dvejetais, bet ir vienetais.
Kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną, berniukai sveikindavo mergaites, o vasario 23 - Tarybinės armijos dieną - mergaitės sveikindavo berniukus. Kovo 8-ąją visi mokiniai sveikindavo savo mamas, ta proga pakviestas į mokyklą, padovanodami joms kokj nors savo rankų darbelį, surengdavo koncertėlį. Mes tada net nežinojome, kad iš viso yra tokios šventės kaip Motinos, Tėvo diena, Vėlinės ir kt.
Už mokytojo neklausymą pamokų metu mokiniai būdavo irgi baudžiami: juos išvarydavo už durų, parašydavo pastabą į pažymių knygelę, „nusukdavo" ausj, liepdavo kažkiek laiko stovėti kampe arba nesirodyti mokykloje be tėvų.
Svarbiausia, mes mokykloje turėjome savo klasę. Kiekvieno dalyko mo-kytojai ateidavo į ją, atsinešdavo vaizdines mokymo priemones ir klasės žurnalą. Gerokai vėliau buvo įdiegta kabinetinė sistema. Tai tokia sistema, kai dalykų mokytojai sėdi savo kabinetuose, o mokiniai pagal pamokų tvarkaraštį vaikšto iš vieno į kitą. .Mokantis baigiamojoje (aštuntoje) klasėje, jau prasidėdavo profesinis orientavimas. Jis praktiškai neliesdavo gerai besimokančių mokinių, nes jię dažniausiai tolimesniems mokslams rinkdavosi Utenos vidurines mokyklas arba stodavo į technikumus. O silpnesnius mokinius „profesiškai orientuodavo". Dažniausiai jie būdavo kalbinami stoti j profesines mokyklas, kurios ruošdavo plataus profilio mechanizatorius, elektrikus, suvirintojus, šaltkalvius, virėjas, kepėjus, siuvėjas ir kt. profesijų specialistus. Kai kurie moksleiviai mokytis vykdavo su kolūkių siuntimais ir stipendijomis. Tuomet jie, baigę mokslus, privalėdavo atidirbti tame kolūkyje ne mažiau kaip trejus metus. Tuomet galima buvo pasilikti ir dirbti čia toliau arba išvažiuoti dirbti kitur, keisti profesiją ir kt. Juk problemų dėl darbo vietų nebuvo, todėl daug žmonių dažnai keisdavo ir darbą, ir gyvenamąją vietą, ieškodami geresnio užmokesčio, patogesnių gyvenimo sąlygų.
2001 metų lapkričio 17 dieną mokykla šventė 220 metų sukaktį nuo pirmojo jos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. | šventę, kurią organizavo mokyklos direktorius Gintaras Bakanas ir visas pedagogų kolektyvas, buvo pakviesti visi šią mokyklą baigę mokiniai.
Mirus ilgamečiam mokyklos direktoriui Juliui Meškauskui (2002 m.), mėgusiam žaisti šaškėmis, minint pirmąsias jo mirties metines, surengtas šaškių turnyras. Jis irgi tapo tradiciniu ir rengiamas kiekvieną rudenį.
Pagal Genovaitės Šnurovos knygą „Kuktiškės"