Spausdinti

Ilgamečio Kuktiškių mokyklos mokytojo Algirdo Kraujalio prisiminimai: „1956 metais iš Švietimo ministerijos gavau paskyrimą vykti dirbti į Utenos rajoną. O Utenos švietimo skyrius paskyrė mane Buitūnų pradinės mokyklos mokytoju. Gerai prisimenu pirmąją savo darbo dieną -1956 metų rugsėjo 1 -ąją. Buitūnų mokykloje buvo 4 klasės, jose - 30 mokinių. Mokykla buvo įsikūrusi privačiame Prano Trinkūno name. Dirbau pusantros pamainos.
Mokinių tėvai buvo valstiečiai - geri ir darbštūs žmonės. Geri buvo ir jų vaikai. Darbas buvo neįprastas, bet sekėsi gerai. Tuo laiku buvo reikalaujama, kad mokytojai dalyvautų visuomeninėje veikloje: skaitytų paskaitas, dalyvautų kolūkiečių susirinkimuose, aiškintų partijos suvažiavimų nutarimus ir 1.1. Vėliau atsirado daug papildomų reikalavimų: btinai reikėjo įkurti pionierių organizaciją mokykloje, vesti ateistinę propagandą ne tik tarp mokinių, bet ir tarp tėvų bei visuomenės. Prisimenu tokį įvykį, sukrėtusį miestelio žmones. Tai buvo 1961 metais. Po vienos nakties žmonės pamatė, kad Kuktiškių apylinkėje visi pakelėje stovėję kryžiai buvo išvartyti ir kažkur išvežti. Likę tik pjedestalai. Žmonės manė, kad tai vietinių komunistų darbas, todėl visus juos labai keikė. Bet kai buvo sužinota, kad tą pačią naktį kryžiai buvo išvartyti viso rajono teritorijoje, visi suprato, kad šis darbas buvo atliktas „iš viršaus". Mokytojai bijojo tokį niekšišką darbą pasmerkti, nes būtų laikomi priešiškų pažiūrų atgyvenomis. Tuo metu didesnis dėmesys buvo kreipiamas ne j mokytojo dalykines savybes, bet į politinę orientaciją.
Buitūnų pradinė mokykla priklausė Kuktiškių septynmetei mokyklai. Šios mokyklos direktoriumi tuo metu dirbo Vladas Valiulis. Jis man perduodavo įvairiausius Švietimo skyriaus raštus, pasikviesdavo į me-lodinius užsiėmimus. Kuktiškėse tuo metu dirbo šios pradinių klasių mokytojos: Bronė Ramoškienė, Genovaitė Čižienė, Konstancija Raslanienė. 
Kuktiškių septynmetės mokyklos pradinukai truputį skyrėsi nuo Buitūnų mokinių. Kuktiškiečiai į mokyklą eidavo geriau apsirengę, apsiavę batukais. O Buitūnų kaimo pradinukai pavasarį ir rudenį ateidavo į mokyklą basi. Knygas ir sąsiuvinius jie atsinešdavo rankose. Kai kurie turėjo medines dėžutes su diržu, todėl nešdavosi jas persimetę per petį. Kiti turėjo mažus portfelius. Kaimo vaikai buvo ramūs ir geri.

Mokyklos materialinė bazė silpna: paprasti mediniai suolai, sukalti iš lentų, staliukas ir 1 kėdė mokytojui atsisėsti. Tai ir visas mokyklos inventorius. Materialinei bazei stiprinti valstybė skyrė 2 ha žemės. Pati mokykla turėjo rūpintis tos žemės įdirbimu: sėti, nuimti derlių. Derlius buvo menkas, todėl nekokios ir pajamos. Vėliau tų žemės sklypų buvo atsisakyta. Mokiniams šelpti kasmet po keletą rublių skirdavo valstybė. Už juos vienam ar dviem mokiniams nupirkdavau batukus.
Mokiniai ir jų tėvai labai džiaugėsi, kai mokykloje buvo pradėti dalinti karšti priešpiečiai: virdavome arbatą ir duodavome po sausainį ar bandelę. Tai buvo naujovė. Vėliau priešpiečiai atsirado ir kitose mokyklose.
Buitūnų pradinė mokykla buvo mažytė. Ji veikė tik nuo 1946 iki 1968 metų. Per 22 metus ją baigė tik viena kita dešimtis mokinių. Bet iš jų šiandien yra daug mokslininkų, mokytojų, šviesuolių. Mokykla neturėjo modernių vaizdinių priemonių, o tik paprastus piešinius ar paveikslus. Kaime nebuvo elektros. Tik kai kurių mokinių tėvai namuose turėjo radijo imtuvus (baterinius). Vėliau atsirado radijo taškai. Apie televizorius niekas net neužsimindavo. Kaimo žmonių akiratis buvo siauras. Didelę reikšmę kaimo žmonių gyvenime turėjo kilnojamasis kinas. Jis į Buitūnų kaimą atvažiuodavo vieną kartą per savaitę. Tada vakarais į mokyklą susirinkdavo labai daug žmonių. Pasižiūrėti kino filmų ateidavo ir šeimos su vaikais net iš tolimesnių kaimų.
Apie 1961-1962 metus beveik visi kaimai jau buvo elektrifikuoti. Pavasarį ir vasaros atostogų metu mokiniams buvo organizuojamos ekskursijos į didesnius Lietuvos miestus. Jau ir kaimo pradinukai galėjo pamatyti Vilnių, Kauno zoologijos sodą, Trakus, Anykščius ir kitus miestus. Ekskursijoms nemokamai transportą duodavo kolūkis, j ekskursijas noriai važiuodavo ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai. Baigę 4 Buitūnų pradinės mokyklos klases, mokiniai toliau mokėsi Kuktiškėse arba Saldutiškyje. Mokykloje mokymosi sąlygos nebuvo geros, bet mokinių žinios-geros. Kai kurie mokiniai buvo ypač gabūs matematikai. Pagal senas mokymo programas matematikos vadovėliai buvo paprasti, bet uždaviniai sunkūs. Jau 4 klasėje reikėjo mokytis paprastas ir dešimtaines trupmenas. Vaizdinių priemonių nebuvo, mokytojai patys jas pasigamindavo.

Apie 1960 metus teko mokyti ir kai kuriuos mokinių tėvus, nes jie nebuvo baigę 4 klasių. Tuo metu, N. Chruščiovo laikais, per partijos suvažiavimą buvo iškeltas uždavinys mažinti šalyje neraštingumą. Todėl ir reikėjo vaikščioti j kaimą ir mokyti mažaraščius. Tokiu būdu per porą metų apy¬linkėje buvo visi Šiek tiek pamokyti rašto. Prie šio darbo daug „prisidėjo" apylinkių pirmininkai. Jie ėmė gudrauti. Po naujų metų, kai reikėdavo pildyti naujas ūkines knygas, jie užrašydavo, kad žmonės jau turi 4 klasių išsilavinimą. Tai tokiu būdu šalyje buvo „likviduotas" neraštingumas.
Atėjo laikas, kai ir pradinėje mokykloje reikėjo įkurti pionierių organizaciją, todėl Buitūnų mokykloje apie 1963 metus buvo įkurtas pionierių būrys. Jis vadinosi Jurijaus Gagarino pionierių būrys. Šis būrys iš pradžių veikė tik ataskaitose, sąrašuose, o vėliau, kai j mokyklą pradėjo dažniau atvažiuoti Kuktiškių pionieriai su vadove Genovaite Gasiulyte, teko dirbti kaip reikalas. Pionieriai privalėjo nešioti raudonus kaklaraiščius, kurių labai nemėgo. O mokinių tėvai jų tiesiog nekentė, drausdavo vaikams juos nešioti, neštis juos į namus. Labiau mėgstami buvo pionierių ženkliukai „Trys liepsnelės". Pirmos ir antros klasės mokiniai privalėjo būti spaliukais. Kiekvieną trimestrą spaliukų ir pionierių darbą reikėjo planuoti, vesti pionierių būrio dienoraštį. Šis darbas buvo tik formalus. Trimestro ataskaitose privalu buvo parašyti, kiek yra spaliukų, pionierių ir mokinių iš viso.
1968 metais Buitūnų pradinėje mokykloje mokinių skaičius sumažėjo, liko tik 8 mokiniai, todėl mokykla buvo uždaryta. Man teko persikelti į Kuktiškių mokyklą. Tais pačiais metais įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti pradinių klasių metodiką ir pedagogiką. Šioje mokykloje dirbau iki išėjimo į pensiją, t. y. iki 1997 metų.
Apie 1956 metus Kuktiškėse dirbo daug jaunų mokytojų. Dauguma jų mokėsi neakivaizdžiai. Greta tiesioginio darbo jie turėjo ir daug visuomeninių pareigų. Mokykla kartu su visuomene ruošdavo vaidinimus. Mokytojai dažnai lankydavosi mokinių namuose, kalbėdavosi apie jų vaikų mokymąsi ir elgesį. Tėvai gerbdavo mokytojus, nes tuo laiku kaime dar buvo labai mažai mokytų žmonių. Tuometinės tarybinės valdžios nurodymu mokytojai kolūkiečių susirinkimuose kalbėdavo įvairiomis temomis: aiškino partijos suvažiavimų nutarimus, vedė ateistinę propagandą. Žmonės nemėgo nei ateistų, nei jų kalbų".

Pagal Genovaitės Šnurovos knygą „Kuktiškės"